Pagalvojus apie pasaulį, kuriame gyvename, prieš akis iškyla įvairūs peizažai: laukai, miškai, jūros, kalnai, įvairūs miestai, kuriuos aplankėme ar matėme filmuose… o virš viso šito – dangus. Žemėje tiek daug visiškai skirtingų dalykų – ir didžiuliai vandenynai, ir išdegusios dykumos, ir neįžengiamos miškų tankmės, ir bekraštės stepės, ir ledinė poliarinių sniegynų tyluma… Daug įvairių peizažų, daugybė įvairių miestų ir šalių. Tuo pačiu puikiai žinome, kad Žemė – ne tokia jau didelė planeta, o Kosmoso mastais – tik mažytė dulkelė.
Arčiausias Žemei dangaus kūnas – Mėnulis. Per pastaruosius dešimtmečius daug apie jį sužinojome. Saulė dovanoja mums gyvybę, bet apie ją žinome kur kas mažiau. Naktį žiūrime į dangų, nusėtą miriadais žvaigždžių. Jos traukia, vilioja, nepalieka nė vieno abejingo – įsimylėjėlių, poetų, mokslininkų… Nuo neatmenamų laikų Žmogus savęs klausdavo: o kas ten? Tobulėjant technologijoms žmonija vis giliau skverbiasi į makro- ir mikropasaulio paslaptis. Per savo egzistavimo Žemėje laiką ji iškėlė daugybę hipotezių, spėlionių, fantazijų, mokslinių paradigmų… Tik ar daug žinome? Ar šiuo metu esame toli pasistūmėję, lyginant su senovės žmonių įsivaizdavimais?
Savaime suprantama, teiginys, kad Žemė plokščia, kad ją laiko trys drambliai, o tie trys drambliai stovi ant milžiniško vėžlio, ar, tarkime, plaukioja ant banginių, dabar kelia tik atlaidžią šypseną. Mes galvojame, kad pažengėme toli į priekį – juk praktiškai viską žinome apie medžiagos sandarą, galime tyrinėti jos molekulinį ir atominį lygmenį, sukūrėme sampratas apie kvarkus ir pavadinome „juodosiomis skylėmis“ tuos plotus Kosmose, į kuriuos nepavyksta patekti, pasitelkus šiuolaikinį mokslą. Tik ar tai – daug? Ar suprantame, kas yra GYVENIMAS ir kas yra GYVA? Ar žinome, KUR eina GYVENIMO RIBA ir ar apskritai YRA tokia riba? IR KOKIA NIŠA šiame GYVENIME skirta ŽMOGUI? O kokie apskritai būna GYVENIMO LYGMENYS?
Be abejo, turint omenyje šiuolaikines mokslines sampratas, galime spėti, kad kitose planetose yra kažkokia Gyvybė. Dar žinome, kad erdvė Kosmose nevienalytė ir toli gražu ne tuščia. Tyrinėdami Visatą su šiuolaikinėmis technologijomis, galime fiksuoti įvairaus pobūdžio spinduliavimą. Tačiau dauguma mokslininkų dar nenuvokia, kad egzistuoja kitokio pobūdžio informacija, kurios nesugeba perprasti nei prietaisai, nei mūsų protas.
Senais laikais nebuvo mikroskopų ir teleskopų, radijo ir televizijos, palydovų ir batiskafų, elektros ir branduolinės technologijos – viso to, kuo šiuo metu įpratusi naudotis žmonija. Tačiau yra dangaus kūnų piešinių ir aprašymų, išliko žemynų žemėlapių, liudijimų apie medžiagų transformaciją… Iš kur ir kokiu būdu gauta ši informacija? Iš mūsų pačių. Žmogus – pati patikimiausia daugiafunkcinė tyrimų laboratorija su išties beribėmis galimybėmis. Tik reikia išmokti ja naudotis.
Yra pamokanti kinų pasaka. Viename šulinyje gyveno varlė. Ji sakydavo: „Žinau, kokio dydžio dangus. Ir žinau, kiek būna vandens.“ Kartą varlė išlipo iš šulinio ir patraukė prie jūros. Ir tada išėjo iš proto, nes pamatė šitokį didžiulį dangų ir šitiek daug vandens.
Taigi žmogui galimi du pasirinkimai: pirmas – niekur neiti, nesužinoti nieko naujo ir likti toje pačioje vietoje, antras – žingsnis po žingsnio pažinti šį didžiulį pasaulį…
Džong Juan čigongas – raktas, galintis atverti savos laboratorijos duris ir įjungti joje visus reikiamus analizatorius. O tuo pačiu Džong Juan čigongas – paprastas mokslas apie gyvenimą, nors pats GYVENIMAS toli gražu nėra paprastas.
Džong Juan čigongo praktika ne tik padeda gerinti sveikatą, ne tik plečia mūsų suvokimą apie pasaulį, bet ir leidžia pereiti į kokybiškai naują GYVENIMO lygį, nepriklausomai nuo fizinio kūno ir gyvenamosios aplinkos sąlygų.
Siu Mingtangas