Sunku įvardinti, kada apskritai prasidėjo arbatos istorija, tačiau pats arbatmedis kilęs iš dabartinių Junanio – Sičuanio provincijų teritorijų. Jau VI a.pr.Kr. esama rašytinių šaltinių, nurodančių kad Sičuanyje būta arbatos turgaus. Arbata po truputį plito po visą Kiniją, ir valdant Tangų dinastijai (618-907 m.) arbata jau buvo žinoma visoje Kinijoje. Dėl transportavimo patogumo arbata daugiausiai buvo presuojama, tačiau po XIV a. imperatorius uždraudė presuoti arbatą, ir pereita prie birios arbatos gamybos. Tačiau Junanio provincija tuo metu nebuvo visiškai pavaldi imperatoriui, ir šioje provincijoje ir toliau buvo gaminama presuota arbata. Tačiau įsivaizduokite kažką panašaus į tai, ką šiandien vadiname žaliuoju (sheng) pueru, nes juodasis (shu) atsirado tik visiškai neseniai.
Kai kurie specialistai skirsto puerą ne tik į žaliąjį (sheng, nefermentuotą) ir juodąjį (shu, fermentuotą) bet ir prideda trečią rūšį – brandintą žalią (lao sheng, „senas žalias“), į kurį patenka žaliasis pueras, išlaikytas 5 metus ar daugiau (pageidautina daugiau, nes 5 metai tokiai arbatai iš tiesų yra labai nedaug, ir drastiškų skirtumų skonyje po kelių metų dar nepajusite). Senovėje gamintas pueras buvo nefermentuotas, tačiau galėjo būti išlaikomas daug metų. Nors tikėtina, kad laikomas jis buvo ne su tikslu pakeisti jo skonį. Tiesiog arbata buvo prabangos prekė, kuri, tikėtina, buvo taupoma, o presuota arbata galėjo stovėti labai ilgai. Galutinis rezultatas labai priklausė nuo to, kokiame klimate buvo laikoma ta arbata – drėgname ar sausame, tačiau galiausiai arbata tamsėdavo, jos skonis, kvapas ir poveikis keitėsi.
Tik XX ir XXI a. pradėtas vertinti ne vien arbatos šviežumas, tačiau ir savybės, kurios atsiranda arbatoje su laiku – brandesnis, gilesnis skonis, žemiškesni, brandesni aromatai. Pačioje Kinijoje dėmesys arbatai suaktyvėjo tik tada, kai nuo 1980m. gyvenimas Kinijoje pradėjo gerėti. Iki tol susidomėjimas arbata buvo traktuojamas kaip kapitalistinė prabanga ir išlepimas, ir tautos dėmesys buvo nukreiptas visiškai kitur. Nuo 1990 m. prasidėjo ryškesnis Kinijos ekonomikos kilimas, ir arbata vėl pradėta domėtis, ne tik kaip gėrimu, bet ir kaip nacionalinės kultūros dalimi, arbatos ceremonija – kaip meno forma. Nuo 2000m. didėjo ir susidomėjimas Junanio puero arbata. Tačiau Hong Kongo ir Taivanio arbatos mėgėjai ir iki tol domėjosi arbata, ir vertino būtent brandintą arbatą. Būtent Taivanio arbatų mėgėjai ir kolekcionieriai ir paskatino puero kultūros atgimimą.
Juodasis pueras, kokį pažįstame šiandien – shu, pilnai sufermentuotas, duodantis tamsią užpylimo spalvą, buvo sukurtas su tikslu imituoti daug metų subrandintą žalią puerą. Kad gautumėte tokio tamsumo puerą, žalią presuotą puerą jums tektų laikyti apie 20-30 metų (vėlgi, priklausomai nuo laikymo sąlygų). Atsiradus rinkai, pageidaujančiai gauti greitesnį rezultatą, 1973m. Junanyje (Kunminge) sukurta technologija, per 2-3 mėnesius pagaminanti juodą (shu) puerą. Juodasis pueras nėra gaminamas su tikslu apgauti pirkėją – pirkėjas puikiai supranta, kad perka ne seną žalią puerą, tačiau tai suteikia galimybę daugeliui arbatos mėgėjų pasimėgauti giliu „brandintu“ skoniu, kurį jie patys išgautų tik daugelį metų brandindami žalią puerą.
Be abejo, juodo puero skonis nėra identiškas brandintam žaliam. Tačiau jūs galite iškart ragauti produktą, ir pajausti galutinį skonį. Jeigu ketinate žalią puerą brandinti patys, leidžiatės į nežinomą kelionę su savo turima arbata. Galbūt turėsite geras sąlygas jos brandinimui, o gal ne. Galbūt jums patiks galutinis rezultatas po daugelio metų, o gal ir ne. Tame yra ir smagumas, tačiau ir rizika. Dėl to daugelis puero mėgėjų geria abu variantus, ir žalią, ir juodą, kai kuriuos atideda brandinimui, o kai kuriuos geria jaunus. Taigi vien su puero arbata mėgėjui atsiveria tokia įvairovė, kad galima domėtis, eksperimentuoti ir „žaisti“ visą likusį gyvenimą. O jei gerai subrandinote kažkokį produktą – dar ir parduoti kitam mėgėjui už didesnę kainą.