Apie ankstyvąją arbatos istoriją pasakojama daug legendų, tačiau šįkart pakalbėkime apie istorinę realybę. Arbatos atsiradimas pilnas neaiškumų ir paslapčių, tačiau juk be galo įdomu – kada ją pradėjo gerti? Kaip ją gamino pirmieji arbatos mėgėjai ir atradėjai?
Tiesa ta, kad vargu ar sužinosime, kas buvo tie pirmieji žmonės, atradę, kad lapus nuo laukinio arbatmedžio galima vartoti kaip maistą ar gėrimą. Kai kurie istorikai spėja, kad net mūsų protėviai primatai galėjo, tarp kitų augalų lapų, valgyti ir arbatmedžio lapus. Jau stačiomis vaikštantys žmogaus protėviai Kinijos teritorijoje prieš 500 tūkstančių metų mokėjo prižiūrėti ugnį, virti vandenį, ir, tikėtina, atsinešę medienos kaip kuro, nuo medžių šakų galėjo nuskabyti lapus ir juos vartoti maistui arba gėrimui. Tačiau visa tai telieka tik spėlionės.
Laukinio arbatmedžio tėvynė – dabartinių Junanio ir Sičuanio provincijų teritorijos. Apie 1600 m. prieš mūsų erą senieji dabartinio Sičuanio gyventojai kirto senų arbatmedžių šakas kurui, o nuo jų nurinktus lapus naudojo arbatai. Tačiau tai buvo sezoninis derlius – tik pavasarį pasirodo jauni, švelnūs arbatmedžio lapeliai, tinkami vartojimui. Iš išlikusių rašytinių šaltinių galime spėti, kad arbata buvo ilgokai verdama, o ne plikoma, nes visur užsimenama apie nepaprastai kartų jos skonį. Istorikai spėja, kad senovėje arbata galėjo būti verdama ilgai, kad paruošti tam tikrą koncentratą, kuris galėjo ilgai nesugesti. Tokiu būdu žmonės galėjo pasiruošti arbatos ilgesniam laikui ir naudoti ją ne tik pavasarį (galbūt skiedžiant iš anksto pasiruoštą koncentratą).
Senovės kinai lygino arbatą su nefritu, tačiau skirtingais laikotarpiais buvo populiarūs skirtingi nefrito atspalviai. Dėl to sunku įsivaizduoti, kokio atspalvio buvo senovėje geriama arbata. Bet kuriuo atveju tai buvo žalioji arbata, ir kol kas nerandama jokių įrodymų, kad senovės kinai galėjo kokiu nors būdu fermentuoti ir gaminti kažką panašaus į juodąją arbatą.
Arbata buvo naudojama kaip vaistas, tarp daugybės kitų kinų vaistažolių. Daugelyje gydomųjų receptų arbata dalyvavo kaip vienas iš daugybės – kartais keliasdešimties – ingredientų. Teigiama kad vieną arbatą (be jokių priedų) pirmieji pradėjo gerti Sičuanio teritorijos gyventojai, kai atsirado kaimai ir sėslus gyvenimo būdas. Konkretesnė informacija ir rašytiniai šaltiniai randami Džou dinastijos laikais (1046 – 256 m. pr. Kr.). Čia prasideda tai, ką galėtume vadinti arbatos kultūra, kurią aktyviai skleidė tų laikų religijos – konfucianizmas, daoizmas ir budizmas. Senųjų laikų arbata nuo laukinių medžių savo skoniu smarkiai skyrėsi nuo to, ką geriame šiandien. Mūsų arbata – nuo kruopščiai išveistų krūmelių, kurie duoda švelnesnius ir aromatingesnius lapelius, dažnai mėgaujamės tik jauniausių lapelių arbata, kuri saldesnė ir kvapnesnė. Ir, žinoma, per daug šimtmečių kinai sukūrė daugybę lapelių apdorojimo technologijų, kurios leidžia mums mėgautis įvairiausiomis arbatomis. Dėl to galime tik bandyti įsivaizduoti, kokio skonio ir aromato (bei kokio poveikio!) galėjo būti pirmoji arbata.