Puerui atsiradus Lietuvoje, daugiausiai jis buvo žinomas kaip juodas pueras ir parduodamas mažais presuotais gabaliukais (tuo cha formoje). Ne visai buvo aišku, kokia tai rūšis ir kam jis skirtas, nors buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad jis padeda lieknėti. Daugelis net nežinojo, kad tai iš arbatmedžio pagamintas produktas. Po truputį rinkoje atsirado ir žaliasis (nefermentuotas) puero variantas. Pueras populiarėjo ir šiandien jį žino ir yra ragavę daugelis, tačiau vis dar yra daug painiavos apie šią arbatą, o pardavėjai dažniausiai tos painiavos nesumažina, nes jiems patiems trūksta informacijos.
Taigi pradėkime nuo pradžių. Pueras – tai arbatos rūšis, gaminama iš arbatmedžio (camelia sinensis), to paties medžio, kaip ir baltoji, žalioji, ulongas ir juodoji arbatos. Taigi visos šios penkios rūšys gaminamos iš arbatmedžio lapelių, tačiau skiriasi ne tik pagaminimo technologija, bet ir arbatmedžio veislės, auginimo regionai bei lapelių rinkimo laikas.
Pueras įdomus tuo, kad du jo porūšius – žaliąjį ir juodąjį puerus – galime traktuoti kaip visai skirtingas arbatos rūšis. Žaliasis pueras yra nefermentuotas, juodasis – fermentuotas. (Kas yra arbatos fermentacija – nuoroda į straipsnį) Dėl to žaliasis pueras daug kam primena žaliąją arbatą, ypač jeigu jis jaunas (visus puerus galima brandinti, ir galiojimo laiko pabaigos jie kaip ir neturi), o juodasis gali būti kiek panašesnis į mums gerai pažįstamą juodąją arbatą, tačiau visgi turi specifinių skonio ir kvapo savybių. Abu puerai kilę iš Junanio (provincijos Kinijos pietuose), ir paskutiniu metu arbata, pagaminta kaip pueras, tačiau gaminta ne Junanyje (ir ypatingai jei gaminta ne Kinijoje) neturi teisės vadintis pueru. Tačiau arbatų rinka yra sunkiai pasiduodanti reglamentams, dėl to galite sutikti arbatos, pavadintos pueru, kuri bus pagaminta ne Kinijoje. Jeigu gamintojas atsižvelgia į reglamentą, tai bus įvardinta kaip tamsi (dark) arbata, taip atskiriant ją nuo mums įprastos juodosios.
Puero istorija ilga ir sudėtinga (puero istorija – nuoroda į straipsnį), tačiau dabar mums aktualiausia išsiaiškinti, kuo jie skiriasi ir kurį gi mums gerti. Žalias pueras kinų vadinamas sheng cha („žalias, neparuoštas“) arba mao cha („žaliava“, turint omeny ne iki galo pagamintą arbatą) ir daugelio traktuojamas kaip medžiaga ar žaliava tolesniam brandinimui. Gaminant žalią puerą, surinkti lapeliai suvytinami, pakaitinami ir išdžiovinami pavėsyje. Tada arbata perrenkama ir gali būti paliekama palaida, arba gali būti presuojama.
Jeigu gamintojas nori padaryti juodąjį (shu – „paruoštą“) puerą, žaliasis pueras keliauja į fermentaciją, kur lapeliai drėkinami ir fermentuojami pusantro – du mėnesius. Tai procesas, reikalaujantis daug kruopštumo ir kokybė labai priklausys nuo to, kaip švariai ir tvarkingai vyks fermentacija, todėl niekada nerekomenduočiau pirkti patį pigiausią ir prasčiausią juodą puerą, nes gausite keisto, nemalonaus kvapo drumstą pilkai rusvą gėrimą. Jau ragavote ir nepatiko? Galbūt pueras dar turi vilčių jus sužavėti, tiesiog reikia paragauti kokybiškesnę versiją.
Abu variantus – ir žalią, ir juodą, galite brandinti. Arba įsigyti jau subrandintus. Brandinimo tema verta atskiro straipsnio, dėl to apie tai – vėliau. Paminėsiu tik tiek, kad neskubėkite pirkti internete brangaus daug metų išlaikyto puero, nes galite gauti netikrą produktą. Pasiskaitykite, apsišvieskite. Jeigu tik pradedate domėtis pueru, svarbiausia, kad arbatos kaina jums patiems būtų verta jos skonio – nepasiduokite pasakoms ir legendoms, kurių didelė dalis dažnai būna tiesiog marketingas. Tačiau ir nepulkite pirkti pigiausio ir prasčiausio produkto – išmokite patys įvertinti, atskirti kokybę, su laiku ir patirtimi atrasti tai, kas jums patinka.